Žvarbus rugsėjo 28d. rytas, tamsiais debesų liežuviais apgaubęs padangę nebuvo draugiškai nusiteikęs jungtinei trisdešimties asmenų Senamiesčio ir Babėnų bendruomenių delegacijai, išsiruošusiai autobusu aplankyti Anykščiuose įsikūrusį tradicinį amatų centrą Arklio muziejuje, jungiantį ateities ir praeities kartas.

Nors kelionės metu dangus verkė net kelis sykius, išvykos metu aplankėme šiuos objektus: apverstą namą, Jono Biliūno kapą ir paminklą „Laimės žiburys“, menų inkubatoriuje įsikūrusį ,,Cosmos paukščių taką“ - veidrodžių kambarį ir etnografinį žemės ūkio ir amatų ,,Arklio muziejų“ ir Medžių lajų taką.

 

Apverstas dviejų aukštų namas, kuriame buvimas sukelia gravitacijos jausmą- visiškai saugi pramoga, nes nėra judančių ar besisukančių detalių ar elementų.  Tai -muziejus, kuriame viskas yra aukštyn kojomis, todėl lankytojams sukuriama iliuzija, kad vaikštoma ant lubų.

 

Ant Liudiškių kalvos aplankėme „Laimės žiburio“ autoriaus Jono Biliūno kapą ir paminklą. Ši kalva senųjų anykštėnų vadinta smėliakalniais, Anykščių „sachara", nes buvusi plika, pustoma vėjo, be medžių. Šį kalną vienas ar su svečiais dažnai lankydavęs rašytojas Antanas Žukauskas - Vienuolis, grožėdavęsis plačiai atsiveriančiomis Anykščių apylinkėmis. Jis čia vėliau parinkęs vietą Jono Biliūno kapui. To paties pavadinimo stebuklinėje pasakoje rašytojas pasakoja apie švytintį stebuklingą užrašą, pasirodžiusį ant aukšto stataus kalno viršūnės - tas, kuris užlips ant to kalno ir ranka pasieks užrašą, visus žmones padarys laimingus, o pats pavirs akmeniu.

Lankėmes menų inkubatoriuje įsikūrusiame „Cosmos“ paukščių takas - veidrodžių kambaryje, kuriame sukuriamas begalybės pojūtis pasitelkiant šviesos elementus, viduje girdimi žemės elektromagnetiniai virpesiai paversti garsu. Elementų visuma sukuria kosmoso erdvės jausmą.

Abejingų nepaliko vienintelis Lietuvoje - unikalus etnografinis žemės ūkio ir amatų ,,Arklio muziejus“ -  įkurtas 1978 m. agronomo prof. Petro Vasinausko (1906–1995) iniciatyva. Tradicinių amatų centras itin reikalinga grandis užtikrinanti jungtį tarp praeities ir ateities kartų.

 

Didžiausią ekskursijos dalį užėmė lankymasis Arklio muziejuje, tradiciniame amatų centre su mus lydėjusiais gidais. Susipažinome su šioje kultūrinėje įstaigoje vykdoma muziejine, edukacine veikla, kuri betarpiškai siejasi su tradicinių amatų gaivinimu ir demonstravimu. Vieninteliame visoje Lietuvoje tokio pobūdžio muziejuje jau daugiau nei trisdešimt metų lankytojai supažindinami su vienu svarbiausiu žmogaus pagalbininku – arkliu. Lankytojams pristatomi eksponatai ne tik alsuoja praeities dvasia, bet ir kiekvienam apsilankiusiam mena apie neišsemiamus tradicinės kultūros klodus.

Arklio muziejuje vyksta duonos kepimo, kalvystės, žvakininkystės, margučių marginimo, drožybos amatų demonstravimas. Ypač išplėtotas audimo amatas. Muziejuje puoselėjami račdirbystės, pakinktų gamybos amatai neturi analogų visoje Lietuvoje. Kiekvienas amatininkas savo sukaupta patirtimi noriai dalijasi su kiekvienu apsilankiusiu.

Siekiant užtikrinti nuolatinę amatininkų ugdomąją veiklą, vis labiau nykstant tradiciniam amato perdavimo būdui („iš kartos į kartą“), būtina užtikrinti alternatyvų tradicinių amatų išsaugojimo, plėtojimo būdą. Amatų centre buvo sudarytos tinkamos sąlygos amatininkams, įrengtos specialios patalpos, sukurta reikalinga techninė bazė tradicinių amatų produktams gaminti, įsigyta demonstravimo ir prekybos įranga.

Muziejaus pradžia – du klojimai ir šalia jų esančios pradinės mokyklos patalpos, kur „apsigyveno“ pirmieji eksponatai: išsirikiavo iš visos Lietuvos surinkti vežimai, lineikos, bričkos, ratai, arklai, plūgai, padargai, pakinktai, balnai, arklių sukamos linaminės, kuliamosios, sėjamosios, bulviakasės, pjaunamosios. Suirus kolūkinei santvarkai, muziejus tapo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus filialu. 

1999 m. Arklio muziejuje buvo iškeptas pirmas duonos kepalas, neilgai trukus, nuaudžiama pirma lovatiesė ir nukalama pirma pasaga, o visai neseniai čia pragydo molinės švilpynės, sutvisko žalvariniai papuošalai ir prabilo senieji lietuvių muzikos instrumentai. Su šiais ir kitais amatais mus supažindino muziejuje dirbantys amatininkai. Muziejaus įkūrėjas Petras Vasinauskas mirė 1995 m., palaidotas Dotnuvos (Kėdainių r.) Gėlainių kapinėse.

 

Medžių lajų takas Anykščiuose – tai pirmasis takas Baltijos valstybėse ir visoje Rytų Europoje, kur galima pasivaikščioti medžių lajų lygyje. Palyginti nedidelis miškas yra vienas garsiausių Lietuvos miškų. Anykščių šilelį išgarsino žymus Lietuvos poetas Antanas Baranauskas. Jis 1858–1859 metais parašė poemą „Anykščių šilelis“. Keliaujant tiršto rūko sluoksnyje paskendusiu Medžių lajų taku mus lydėjo ištraukos iš „Anykščių šilelio“. Nuo informacinio centro iki Medžių lajų tako pradžios suskaičiavome šešias pažintines stoteles, skirtas susipažinti su vietoje augančiais medžiais bei su gamtos ir kultūros vertybe Puntuko akmenimi. Medžių lajų takas tęsiasi 300 m ir tolygiai kyla iki 21 m aukščio virš žemės. Tako pabaigoje išdidžiai stūkso apžvalgos bokštas, kurio apžvalgos aikštelės aukštis – 34 metrai.

Išties, miškas – tai ne tik medžiai, teikiantys medieną. Miškas – tai ir uogos, ir grybai, ir medžiojamieji žvėrys, ir vaistažolės, ir sveikatą gerinanti atgaivos vieta. Miškas – žmogaus egzistencijos pamatas. Nuo seniausių amžių miškas turėjo ypatingos reikšmės lietuvio gyvenime: tūkstančius metų miškai lietuvį ir rengė, ir maitino, ir gydė, ir nuo priešų slėpė... Pagaliau ir šiandien į mišką kaip į šventovę einame susikaupti, nusiraminti, pasisemti jėgų ir išminties.

Asociacija Kėdainių senamiesčio bendruomenė įgyvendina projektą ,,Senamiesčio bendruomenės telkimas ir verslumo skatinimas -2“ pagal priemonę „Remti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“, kurio įgyvendinimui dalinį lėšų finansavimą (2020 Eur.) skyrė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.